Siurelistini pjiesi iš bara kasdienybis
Veikieję, šion bei ton nuveikėn:
Gary B.B. Coleman - bliuza gitarists, omžinatėlsis, bet sutynkams jotūbie.
Šinkuorius - liaudie dar vadinams barmenu, nemirtyngs.
Ranbir Raj Kapoor - liaudie vadinams tiesiog Račkapūru arba Ranybaru, legendinis Bolywooda aktuorius, sava spyndesiu nusileidis tik saulę. Omžinatėlsis, bet anuo legenda gyvuos šviesmetęs.
Zita ir Gita - mistinis vėrtuvis darbuotuojis, Račkapūra dokras, nemirtyngas.
Gojko Mitic - mistinis jugoslavu aktuorius, pas mumi žinuoms "Čingačguka" slapyvardžiu, praktišką nemirtyngs.
Karel Gott - populiariuosis čeku estradas korifiejus, mūms dar žinuoms kap multika api bite Maja dainelis atlikies. Omžinatėlsis, bet tou pačiu lyg ir gyvs mūsu širdysi, nu kap Stasys Povilaitis panašę.
William S.Buroughs - kultinis amerikienu rašytuos ir šęp visų galų meistras,narkuotiku guru, sulaužis vėsas įmanuomas taisyklis, pakeitis pasauli. Dažną sutynkams įvairiuos keliuonies, dar vadinamuos tripąs. Savaimi suprontama nemirtyngs.
Pėrma dalis, katruo Colemans susibičiuliaun su Ranybaru.
— Gari, vėrtuvę reik pagalbas, — šloustydams bokalus pasaki Šinkuorius.
— Tai ka aš ne viries, — tyngę iš salis gala pareiški Colemans.
— Nieka tėn vėrti ir nereik, tik karpiou galva nupjauk ir laisvas.
— A kuo Zita su Gita negal?
— Tai žiną, tikiejiems neleid, o dar anuos saka, ka tas karpis anų tievs ir anuos jokęs būdas anam galvuos nepjaus.
— O aš tai jau galu anų tievou galva nupjauti? — bandi gynčitėis Colemans.
— Kokiam tievou, karpiou galva nupjauk.
— Aš į kvėpavima užsijėmimus, — kėik susinepatuoginusi pasaki vidutėni omžiaus motriškėki su skausma iškunkyntu veidu, atsargiu žingsniu priejusi pri bara.
— A, dar vėina LSDėšniki, — eidams link vėrtuvis, užbliuovi Colemans.
— Baigi tas nesąmuonis, — nesliepdams pykčiaus užrėka Šinkuorius unt Colemana.
— Atšiprašau diel kolegas vulgarybiu, holotropini kvėpavima entuziastą sied salis kampi, vuo pri tuo unt apvalaus staleli, — kėik galiedams mandagiau atsaki Šinkuorius.
Pri stalioka link katruo patrauki gyvenima nuvargynta moterėški jau siedieji kelets panašių personaliju. Nieka keista, bova pinktadienis, būtent tuos dėinuos popėiti ir rynkdavuos, rebefinga arba kitąp sakont hiperaktyvaus kvėpavima entuziastą. Nebova tai pelnyngi klientą, gerdava pagryndi “Ceiluona” arbata ir Šinkuoriou palėkdava kažkeik, o ka biški garsiau kvėpoudava nelabą kas alinie ir pastebiedava ar girdiedava per Colemana gitaras virpesius ir spec efektus.
— No kor tas jūsa papunis? — pašaipę Zitas ir Gitas paklausi Colemans, isliūkėnis į vėrtuvi.
— Vuo, — paklaikusiuom akimis kriauklis pusien linktelieli Zita su Gita.
Kokių trijų kiluogramu veidrodinis karpis su ūsąs gulieji unt pjaustyma lėntuos šalia kriauklis ir žiuobčiuoji, gaudydams uora kap holotruopini kvėpavima entuziastą. Colemans nužvelgi abidvi seseris,paveizieji uns i karpi, paveizieji uns į sukabyntus peilius, paousti uora vėrtuvie ir paklausi:
— Viel turmerika prisišniaukiet, ka papunis karpiu atgimi?
— Šindėin ni grama, — porta galvas tuos.
— Tai gal unt Bhagavadgytas sieduot? — toliau kamantinieji tas.
— Nea, nea! — piktą šauk tuos. — Vydūnu prisėikam, če tikrą mūsa papunis.
— Tai kou vardu būsi? — lyg ir karpiaus paklausi Colemans, žiūriedams į seseris.
— Ranbyrs Rač Kapūrs, — sūnkę žiuobčiuodams atsaki karpis, — arba tiesiog Račkapūrs, draugams.
— Ka ka, kas če bled bova? — sūnkę atpažystamu balsu, pralemena Colemans ir pasilėnki pri karpiaus, noriedams įsitikynti, ka nesapnoun. Veidrodiniu žvynų atspindie uns pamati kuoki tai perbalusi žmogysta, paklaikusiuom akimis, kelis sekūndis anuo smegenis pajiemusis švėisuos greiti doruoji tuo vaizda informacija, kol galų gali sustuoji ties versiji, ka če uns pats, tik biški ne tuos spalvuos.
— Ja to dabą nupjausi mon galva, žinuok kitami gyvenimi tau irgi atsitėks tas pats, — sužiuobčiuoji dar syki karpis arba Račkapūrs.
-Ką ka, kas tas pats? — vos pralemena Colemans.
— Atgymsi karpiu ir tau kas nuors nupjaus galva, — sūnkę žiuobčiuodams pasaki Račkapūrs arba Karpis.
— Ve ve veidrodiniu? — pasidomieji Colemans.
— Nebūtiną, gali atgymti ir paprastouju “Cyprinus Carpio” prūdi, veidrodinis tai če jau su buonusąs.
— Kokęs dar buonusąs? — sunkiau už karpi žiuobčiodams paklausi Colemans.
— Mūsa papunis bova ryškiausi Bolywooda žvaigždie, net blizgonti palmis šaka bova gavis.
— Auksėni ne blizgonti, — pataisi kėta sesou.
— Tudiel ir atgimi veidrodiniu, o ne paprastouju, —su pasididžiavimu dadieji pėrmuoji.
Colemas apšalis žiurieji į karpi, į sukabyntus peilius, į Zita su Gita ir pajota, ka anam trūkst uora, kažkąp vėrtuvis plytelis nusidaži turmerika spalva, kuojuosi pajota silpnoma, akysi šmėžava šafrana purkas.
-Įkviepk-iškviepk, įkviepk-iškviepk, — griežtu tuonu sukomandava karpis arba Račkapūrs, įdiemę stebiedams bemaž nuslabniejusi pašnekuova.
Kelis minutis intensyvę pakvėpavis pagal komanda, Colemans pasijota kur kas geriau ir net paklausi:
-Tu čia prūdi išmuoką, tų kvėpavima bajeriu?
-Nea, prūdi žinuok, tik kumbikuorma jiesti ir šėkti plaukdams išmuokau, daugiau nieka, — liūdną konstatava papunis. — Če tų bajeriu tuoks čekoslovaks išmokėna dar senąs laikąs, bova atvaris į Indija savis pažynti, tai kažkąp susipažinuom. Stanisluovs beruods anuo vards bova, nebepamenu tikslę, susimutėna atmyntis prūdi.
Ranbyrs če užsimėn, api Stanislav Grof - žymu čeku lsdėšnika ir holotruopini kvėpavima propagoutuoji.
— Zita ar Gita, kuo stuovat kap į rėkša įkinkytas, vedu su Colemanu nuoram alaus, atneškit greitą, a noji? Noji, atatari tuos. Stipręsni tuo, — dadieji dar unt gala papunis, pamatis ka tuos lek per duris.
Zita su Gita įliekusis į bara pouli pri kranų leisti alu, Šinkuorius tou muomentu vardėna alaus meniu, kon tik pri bara atsisiedusyms Goiko Mitičiou ir Karelou Guotou.
— Če anglišks meniu, aš nieka nesuprontu, pėlk mon liežaka, — nepatenkynts pasaki Guots.
— Mon ognėni vondens kap visumet ir pajiesti kon būtu gerą, — griežtą pratari Mitičius.
Šinkuorius vėina akimi stebiedams kon išdarinie Zita su Gita pri kranų, saka Mitičiou:
— Tujaus būs falafelęs kymšts veidrodinis karpis troškynts alou, noriesi?
— Tai kol dar būs, — tęp keistuoką sumurmieji vėina iš seserų. — Gal geriau tiesiog falafeliu su baba ganuš?
— Kuoki dar babanuš? — pyktelieji Mitičius. — Meisuos torat?
— Yr bizuona kiaušę, tėisa vakarykštę, nuolaideli padarysu, — bandi padieti švelnynti Šinkuorius.
— Nešk kiaušius, — įsakmę pratari Mitičius. — Nuolaidęli, baltaveidis tegul sau pasilaika ir demonstratyvę pakrutėna po kaklu kybonti išsipūtusi maišioka.
— Baik Goiko tas nesamuonis kalbieti, — ryškę nepatenkynts pasaki Karels. — Dar blaivs, o jau pradedi tus apačiu bajerius varyti.
Zita su Gita pripėldžiusis bokalus parlieki į vėrtuvi, vėina tujaus padavi Colemanou, o su kėtu užstrėga biški, bo papunis ronku kap ir neturieji, tad pastati rasuota bokala tiesiog šalia galvuos.
— Ar ilgą dar moni kunkynsi, dūra to vėina, — užrėka papunis unt Zitas arba Gitas. — Pėlk į nasrus ka per žiaunas varvietuom, negi nuori ka tievs nu truoškuli nusibaigtom?
Colemans nelaukis, kol Zita su Gita anon pagėrdys, pats pajiemi bokala ir pradieji pėlti po biški. Papunis iš malonoma net oudega suplekšnuoji, vo per žiaunas pratieji trykšti potas.
— Či tai alutis, nesliepdams pasitenkinėma ir garsę riugteliejis, — pratari veidrodinis. — Indian pale ale, ne tai ka mūsu prūda dūmblas. — Nešk dar.
Vėina iš seserų klusnę nubiega į bara su toščiu bokalu, o kėta išsitrauki iš šaldytova konteineri su bizuona kiaušęs ir nusyneši pri plytas. Colemans irgi nieka nelaukis muostelieji bokala vėinu ypu ir šėik tėik atsikvošiejis, bandi suprasti kas če per velniava vykst.
— Šinkuorius tavis zgedaun, nuor ka gruoti pradietumi, — parbiegusi su pėlnu bokalu greitakalbi išbėldėna Zita arba Gita.
— Nešėks, ne meška, — pasaki papunis. — Dabą darysma tęp, sūpilat alu į ronkšlousti ir suvyniuojat moni, bo žvyną džiūn, egzema gal prasidieti.
Kol Zita su Gita dieji iš pitelnis į liekšti bizuona kiaušius, Colemans vysti karpi arba Račkapūra į varvonti nu alaus ronkšlousti.
— Sitara tori? — tvarkyngą suvystyts paklausi Papunis.
— Nea, tik gitara, — atsaki Colemans.
— Gaila, galietumem parfuormansa, kuoki tai padaryti, miegstu dainouti kai gėrdu sitaras virpesius.
Pakol Colemans aiškėna Račkapūrou, arba veidrodiniou karpiou, ka anuo gitaras grojėma technika leid išgauti panašius garsus kap ir sitara, iš alodis posis pasigėrda beldėms į atidavėma lungieli. Šinkuorius kėik pykteliejis bėldėna vėrtuvę ka pasiskubyntu su kiaušęs, bo Mitičius jau kartuoji tręti čierka ognėni vondens ir reikalava kuo nors prikonsti. Karels Guots irgi nesnaudi, muosteliejis vėina bokala, kėrminou apmarynti, pasipraši ontra.
— Kap bėtis? — bandydams nutraukti nemaluoni tyla kol pyli alu, paklausi šinkuorius.
— Nebier bičiu, užvakar paskutėni šeima pribaigi, — liūdną pratari Guots.
— Kas pribaigi?
— Veikliuoji medžiaga
— Kuoki dar medžiaga?
— Glifosatas.
— Maja irgi?
— Nea, Maja spieji išskrėsti į tripa.
— Į kuoki dar tripa?
— Tikslę nežinau, bet lyg tąs į round-tripa.
— Čė pas mumi pėrka? — kėik tylesniu balsu paklausi šinkuorius ir nukreipi akis į netuoli įėjėma siedonti išdžiūvusi senuoli, tvarkyngu joudu kuostiumu.
Kada senuolis pėrma syki užeji į alodi, jau ir pats šinkuorius nebgalieji prisimynti, pri anuo visi tėik bova pripratėn, ka uns aludie skaities kap interjera detali. Niekam nebova paslaptis ka anuo aistra filatelija, turieji uns krūvas markučiu , katras če pat alinie ir pardoudava arba keisdavuos. Klientą užsukėn markučiu,išmesdava ir vėina kėta bokalioka, todiel šinkuoriou senuoliaus buvėms, neši nauda. Šalia markučiu versla, senuolis dar rašydava atsilėipimus į TripAdvaizuoriu, nu ir šęp turieji dieva duovana greit perprasti klientu puoreikius ir parekomendouti tynkama tripa. Dar sklėda kalbas ka sava audrynguo jaunystie uns bova žinuoms kap vaistiniu hakeris.
— Kuoks dar Hakeris? Ir iš vėsa, kas če tas nesamuonis api muni pasakuo, — ramiu , bet griežtu balsu paklausi senuolis lyg ir šinkuoriaus lyg ir dar kažkuo.
— Nu tai autuorius, kas daugiau, — atsaki šinkuorius vis dar laikydams nukreipta žvilgsni į senuoli.
— Aš esu Wiljams S Barouzas, ne hakeris, o kaubuojus ir tuos informacijas, api muni turietom užtekti, — kėik pykteliejis pasaki senuolis.
— Oki doki, supratau, — paraši autuorius.
Pasinauduojis muomentu ka šinkuorius šnek su autoriumi ir Barouzu, pro bara su ronkšloutie suvyniuotu karpiu arba Račkapūru, bandi prasliūkynti, jau kėik veida spalva atgavis Colemans, bet nepavyka.
— Kas če per bajerę, jau ir to turmerika šniaukti pradieję, kor dab įšeinat su tou karpiu? — piktą paklausi šinkuorius.
— Parfuormynti, — kėik neužtikrintą atsaki Colemans.
— A rokšloustis kam?
— Ka egzema neprasidietu
— Tau egzema nu karpiaus? — pakeltu tuonu pasidomieji Šinkuorius.
— Či bled mon egzema nu jūsu, — nebišlaikis pratrūka Karpis arba Račkapūrs. — Laikuot sausą, aš tęp nepratis!
— Šinkuorius skubę vėina ronka įsikėba į alaus krana, kėta atsiriemi į bara, galvuo laksti milijuons minčių. Kažkąp ausis nevalyngą pasėiki holotruopini kvėpavima entuziastu skleidami garsą:
— Įkviept-iškviept, įkviept-iškviept, forsounam, forsounam, girdiejuos alinie ir šinkuoriaus galvuo.
Šinkuorius žiurieji į Colemana po pažastimi laikonti karpi, katras kažkon dar saki, bet anuo ausis atsisaki girdieti ton balsa, mati uns kėta ronka su ištėistu toščiu bokalu, mati Mitičiu mojounounti tošti čierka ir krumsnuojonti kažkuoki skūręli, bet anuo kūns bova suakmeniejis ir sustyngis. Iš sąstyngiaus pažadėna gera pliuška į žonda, smūgiava Mitičius, šaukdams ka raudonuodis irgi klients kap ir visi, todiel baltaveidis privala anam įpėlti ognėni vondens. Karels bandi ramynti Goiko, bet nelabą sėkmyngą. Colemans irgi pasijungi į razbuorkis ir šauki pri bara ka gers indiens yr negyvs indiens, net karpis arba Račkapūrs bandi vėsus ramynti, pirmiausę šaukdams unt Colemana ka baigtu su rasistinęs bajeręs. Šinkuorius kėik atsipeikiejis, prisipyli bokala stipresniaus, nugieri greit posi, tada dasipyli degtėnis ir vėinu ypu išgieri, murmiedams kažkon autoriou, maždaug:
— A matą bepruoti kon pridėrbą?
Pėrmuos dalėis pabaiga.