Būn tęp, ka pralek metą akymirksniu, kap Trūmpa twits ir nein atmynti, bova kas lynksma ar ne, ir nelabą history pažiesi. A būn tokių metu, ka jau niekad neištrynsi iš pluokštis, bo per daug gilę insijiedi, nuors atruoda nieka išskirtėni nedarę, tiesiuog statę kam tai truoba, kon dažniausę ir dara šiami gyvenimi, ka turieti už kon pajiesti ir atsigerti.
Žmuogus, katras su kolega mumi somdi, ir tęp bova pažystams, bet oficiali derybų pradžia bova paskėrta mona trobuo. Vėsas posis susirynka daug maž laiku, darbdavys, matyt noriedams pasiruodyti muokus, portfelioki kartu su brėžinęs atsyneši ir viskiaus nu vėršutėnis lintynas, kas aišku bova greit įvertynta ir suvertynta. Ateities užsakuovu diemesiou, noriečiau paminieti tuoki smolkmena, ka derybuosi su statybininkąs, nebandykit anų gėrdyti su kuokiu noneimu ar elementarnu rynkas hitu, nuorat turiet kokybiška nama, investoukit, pagūglinkit biški, bo nežinuosi, kas per žvieris papols, api statybininkus aš če. Pasiūlėms, ypač po viskiaus, suduomėna, ka nams būs karkasinis irgi pridieji pliusu – tai švari statyba, ne tai ka terliuonis su mūru, tat bova gan greit sukėrsta ronkuomis, kon aš po šia dėina laikau aukščiause teisini nuorma. Būsima darbuovieti bova už kokių 40 kylu nu vakarų pakrontis, tad iškėla nakvynis klausėms. Nams tėn lyg ir bova, bet uns turieji būti nugriauts ir tuo vėituo turieji išdygti naus, mūsa ir užsakuova, aišku, kūrinys. Tou muomentu valdžiau vagonetis, katruo yr nutikėn daug smagių įvykiu, akciniu paketu, tudiel gan greit bova nusprėnsta, ton 30 kvadratiniu metru buveini, atitėmpti į mūsa camping area. Sumokiejus kažkuokius kelis šymtus litu su visuom bauduom pakeliou, totalę įrėngta truoba su dujini ir duju baliuonu, atsirada reikiamuo vėituo. Ta vagoneti ne šeip sau kemperis, tai dalis mona širdėis, ta vagoneti dalis mona gyvenima, gal net kažkuoki slapta vėita katruos aš neturiejau vaikystie, ta vagoneti, tai kažkas kap ruojus tikuntysyms, ar ramybis oazis, katron kuožnas iš mūsu norietu turieti. Daug rytmečių pabodis, prieš sava akis matydavau nuostabi dvijų įsimiliejusiu žmonių fuotki, katron nusipliešis nu gan žinuoma žurnala viršeliaus, prisišaudžiau su staipleriu pri vagonetis duru. Tik prabiegus gal pinkiuoliką metu, sužinuojau, ka vėsa ton laika aš veiziejau į Luckaus fuotki, o anėi veizieji į muni.
Nupėrka švuogeris anon už lytra samaguona, bet žmuogus, anon pardavis, nebova vagonetis sąvininks, uns tiesiog žinuoji, kor ana stuov ir už tai pajiemi sava dali. Bandžiau aš kažkada tęp pardouti kažkinuo pamatus pajūrie, bet pristėga aktoriniu sugebiejimu, nuors dar neprarondu viltėis pajymti ronkpinigius už Palunguos tėlta. Aš po šia dėina gan atlaidę žiūru į vėsus koučerius, Kašpiruovskius ar biblijas personažus, manau, ka kuožnas artists tor turieti galimybi užsidėrbti, nežiūront, kon uns vaidėn. Geri puorna aktuorę tor gauti paduoru užmokesti už sava darba, ypač ja anyms pavykst nevaidynti, dvąsiška tėveliaus pamuokslą tor būti gerą apmuokami, ja ein iš dūšias, nuoširdus darbs tor būti vertinams.
Mes už sava darba kažin kuo neužsiprašiem, bo net nežinuojuom, ar pavyks, tuoli nu šeimuos, emigracijuo viskuo gal nutėkti. O nutėka per tus metus, kol pakabinuom užuolaidas, iš tėkra gan daug kuo. Nugriauti senuoji truoba prireiki gal puoras savaičiu, kap ne vakars, tęp juoniniu laužas pas mumi, gal tudie tū žėimų ir nebier dab, ka Skuomanta pirke dūmas paleiduom? Juzis iš gretimuos sodybas bondi gosdyti, būk tai senasis Skuomants, bomba į sėina pasliepi ir mes turietumem nueiti pas Abrauoma už tus griekus, ale nieka, bomba irgi paleiduom dūmąs, greičiausę. Dar Juzis pasakuoji, ka vaidenąs, pas Skuomanta, saki, atein dūšes nu onžoula ir nedoud ramybis, ale nieka, aš kėik sykiu priš užmigdams bandžiau tas dvasis išsikvėisti ar prisijaukynti, nieka. Matyt anuos tik pas Juzi ateidava, kada uns, susleidis kelius bambalius stipruoliaus, pereidava į kėta lyga. Kor dar tėi naujagimę, kur suodi pakasti, irgi nieka, nepavyka užmegzti kontakta. Žuodž, Juziaus gosdinimą, nepaeji, mon kor kas rimtiesnis pasiruodi kėta kaimyna Vacluova pasakuojėms api senuosis Skuomantienis smerčiu, paruodi kombari kumpini, kor nabagi baigi sava keliuoni, nu ir da pridūri, ka pasibrondėna ana biški tami kumbarie, vo susisgrėba tik visi, kap mėlyni dūmą pradieji sklėsti nu luovas, kor veliuoni atgolusi bova. Nu lyg ir nerūkonti bova. Kap jau ir miniejau, per puora savaičiu iš bovusi Skuomanta trobuos lėka tik padabnesni ronstą, nežiūront, ka uns gaspaduorius bova tikrą gers, mokieji galybi amatų, bet po anuo smerčiaus, nelabą kas ir besirūpėna, kor tas šiferis leid, katras nelab kąp bova sūmests unt gražę pieryta stuoga. Jie, triuoba bova geruoka papovusi, bo ir pamatinę akmeną bova siedi i ronstą, tiesiuog gieri vondini. Žuodž, ne tęp jau ir gaila bova degynti.
Po dėinuos ardyma darbų, prasidiedava ir ramiesnis periuods, unt vakara šalia lauža, būdava statuoms trikuojis ir aš turiedavau visiška sprendėma laisvi, kou šindy maitynsu sava sugieruovus. Niekad nemiegau receptūru ir griežta meniu, kor visi gramą suskaičiouti, o tu kap gaziruovkis automats atidoudi užsakuovou ton pati, per ton pati (nu tipo su syrupu arba be). Pri gastronuominiu malonumu, visad prisidiedava piratu radija, katron mes klausydavuom kuožna vakara be įšeiginiu. Mažas radija imtovs, pėrkts Onglijuo, dar ir po šia dėina yr nelegalus mūsa terituorijuo, kap ir tada, bet biški info ir pačių daryta antena, leida mūms klausyti ne tik apylynkiniu kaima babyčiu puokalbius, bet ir ruskiu geuoluogu, siedončiu šiauris taiguo, šahmatu dvikuovas eiga. Tai bova fantastik, tu siedi pas Skuomanta sodybuo ir klausą vėsa pasauli per trumpabanginiku radija, nu tik, blogiausę, ka pats nieka niekam negali paleisti į eteri, apart lauža dūma.
Nugriuovus senūsius budynkus ir nesėkmyngą pabandžius nusumdyti vietini traktorista, ka išlygintu mūsa būsima statybų aikšteli (bo lygynti, tai ne bolbis vaguoti, nuors neaišku, ja to gerą lygini žemis paviršiu, ar tęp pat gerą tau sektumęs ir su vaguojimu). Žuodž, po sunkiuosis technikas pasiruodymu, akmenų išvoliuojima, reikieji jau pagaliau paruodyti, ka ir mes kažkon sugebam. Gera pusdėini vaikščiojuom su rulietiem, nyvelyra pasistatėn, matavuom įstrižainis, kampus ir vėsa ton šūda, katras niekam neįduomus. Kai jau užsipyliem puolius būsimam namou su iškištuom armatūruom, pasijutuom geriau, judam į pliusa.
Bova pavasaris, žmoniems noriejuos švėnsti, o če dar išpouli mūsa darbdaviaus gimtadienis ar kažkas panašaus. Privažiava svetų, kas su alaus bačka, kas šeip su viskiu ar trauktini, nu, žuodž, tuoki maža ir rami statybas inspekciji. Kaimyns Vacluovs, negaliedams atsistebieti mieščiuoniu svetingumu, greit atguli po onžoulu, tęp užkėrsdams dvasiuom kelia link mūsa. Naktis papouli šalta, bet mumis gelbieji umžinatėlsis Skomantienis paltą, katrąs apsigaubi bene visi svetą, sukėša snapus pri lauža. Bova daug bepruotišku pasiūlimu, kon mes či turietumem subudavuoti, ir šęp daug girtų nublūdimu, viriau iš kyrviaus kuoši, bova švėnti, po vagoneti sukuos disco ball. Vacluovs, pakeriets tou stebuklu, pakėla nu onžoula, bet greit įvertėnis sava jiegas, nukiūtėna pri dvėrati ir insikėbis į vaira nušleivuoji link sava trobalis, katra bova iš karta už Juziaus kombaina. Švėta.
Ka po linksmybiu atein atpėlds, žinuojau, bet vis tėik sugnyba šėrdi. Api pusiaudėini visi išsilaksti, palikėn mūms gal posi bačkuos alaus ir galybi visokiausiu mundrių gierimu. Ka visai nenublūsti, nusprėndiem eiti dėrbti, ka ir kokiami stuovie buvuom, reikieji privirynti armatūra ruostverkou, darbs paprasts ir nobuodus, bent jau mon, bo aš tik laikau armatūra, o kolega virėna. Ka nebūtu tęp noubuodę, aš keleta sykiu suvaikščiuojau iki bačkuos, o ka būtu papraščiau, tai vėtuo bokala nauduojau trijų litru sluovika, katrou dalydavaus su tou suvirintuoju. Kažkąp gerą pašvėiti pavasari sauleli ir aš, palėkis ton svarščika ramybie, atsisiedau unt pulistiruoriaus, bovusiami umžinatėlsis Skuomantienis kombari konturūsi, nežinau, ar tuo alaus pasiurbiau per daug, ar kas, bet in akis plūstelieji tėi mėlyni dūmą, kur Vacluovs minieji. Pajutau tuoki lyg ir silpnoma, nu ir tėi dūmą visor. Garsę paklausiau kolegas, ar uns irgi mata dūmus, kas bova gan kvaila, bo, kai virini metala, be dūmu nelabą ir apsieisi. Tas, kažkon sumurmiejis, toliau degėna Damaska armatūra. Moni apiemi kuoks tai nesveiks pyktis ir pavyds, aš če kėntu nu pagirių unt tėik , ka jau mėlynus dūmus matau, o tas blet virėn ir varga nemata, neteisybi. Gerą trukteliejis iš trilitriniaus, užbaubiau.
— Douk, ble, pavirynti, o tai viryni vėins pats, aš irgi nuoru, — šaukiau garsę mojoudams trilitriniu.
Tas, kėik nustebis, pažieji į muni ir, numetis velniaus užgavieniu kauki su svarkis žnybtu, pajiemis alaus trilitriaka irgi pakieli balsa:
— Tie, blet, virynk, ja tik nuori, kas tau yr?
Čiupau svarki pėrma syki sava gyvenimi ir pradiejau virynti, aišku gavau gera blyksni į akis, bo nespiejau pasisliepti po velni lyčyna, tada elektruods prikėba pri Damaska armatūras, dar pabandžiau, viel tas pats, teka nutraukti darbus… Pyktis lyg ir praeji, dar šalia stoviejis kolega atkėša apypėlni trilitriaka kraftini, ir gerą trūkteliejis, pajutau ton gyvenima lingvoma ir beprasmiškoma tou pačiu muomentu. Vakarieji. Užsakuovs įrėidieji į kėima per pati mūsa gynča įkaršti, mes anuo nepamatiem, uns prasidaris džypa duris žiurieji į suviryntuoju varžybas ir keiki savi, ka pasomdi tus do liaušius, katrėi niekad anam trobuos nepastatys.
Turietom būti pratesėms.