Karkasinis III dalis

(Katruo jūs sužinuosit šion bei ton api Dzeusa ir Santechnikus | foto A.Morozovas, R.Putinas, V.Luckus)

Kap rašau tus šit prisiminimus, Vacluovs jau kitami pasaulie. Įšeji tėn, kor ir ruošies, bo labą jau uns žielavuodava žmonelis (katra bova anon palėkusi geruoką unkščiau) ir todiel neprasidieji daugiau su juoki Nataša, pakol kvėpava tyru Rusinų uoru, bova ištikėms iki gala. Net neabejuoju, ka tėn anėi su žmoneli turies kelius arus geruos žemis bolbiem sodynti ir lynksma paršieli daržinie su drebuliniu luoviu, belaukonti sava lemtyngas valunduos, bo kuo anam daugiau laukti? Ir kybuos paltis lašinių su kmynąs, tokių pat, kuokius Vacluovs tęp miegdava paželieti pri čierkelas ar alaus stėkla, kap prisiesdava pas mumi vagonetie. Ir gruos tėn tonkę per garines ton daina "Kai pavasarį sodai žydies", katron Vacluovs vis mūms paniūnioudava, bet mūsa shezamams tai bova "No result". Manau, ka anam neteks derietėis pri dungaus vartu, kap Gugiou su Kukiu, anėi atsidarys automatišką, kap Maximuo, kai pri anų priarties tas pats Vacluovs, aparis vėsus Jokubava kalnus, kalnelius ir daubas, tas pats, kor didelę gerbi graikus.

Žuodžiu, patis matuot, transformaciji iš facebooka į deadbooka nier jau tuoki baisi. Nesakau, ka reik liekti į ūkinis pėrkti virvies su moilu ir stuoti į savanuoriu gretas, bet, ramę pagalvuojus, gyventi gal ir tėn, ja, būdams unt žemis, neprikrėtę didelių šūnybiu.

Mūms ir nebova laika, kuo tai kriesti, nes kieliem gegni po gegnis ir jau mintysi pyniem onžoula vainėka, ir druožiem bonka su sūriaus šmuotu. Bepėgu bova pynti, kada statą nama onžoulu apsuptie. Ir dar tokių, ka pats Miyazakis pavydietom, aš net karts pagalvuodavau, ar tik nebūs uns anų nukopijavis sava filmukams. Žuodž, padieji paskutėni gegni, kieliem kaziliniu vainėka. Pagal vėsus kanuonus vainiks ir y kelams tuoki eilies tvarka - nei unkščiau nei vieliau. Ja vainiks iškelams rytmetie, gali eiti dėrbti kėtus darbus, kalti luotus ar dar kon ir morališką ruoštėis vakarou. Būn dab tokių brigadu, katruos nebežėna tautuosakas, tai, aš pasakysu, ka neiškelti vainėka yr tas pats, kas iš tūlika įšeiti nenusivalius rūras. Gynti tuokius šūdaronkius neostatybininkus po kibienifieni. Mes sava vainikou suraduom tuoki karti, ka mūsa kūrinys maties net ir Brožiūsi. Diel vakara vaišiu abejuoniu nebova, anų ir tęp netrūkdava, o čė tuoki pruoga, švėnts reikals, kap Ramadana pabaiga ir Roš ha-Šans kartu sudiejus. Pačiuos švėntis aš kažkudiel neatsymenu ir neatsymenu dėl tuo, ka neatsymenu ar tiesiog neatsymenu, neatsymenu, nuors užmošk. Nuors ir nerekomendoujama ta pruoga per daug užsivaišynti, bo kėta dėina unt stuoga gal drebieti kynkas ir užpolti nepakeliams būtėis silpnoms.

Pakėšus nama po stuogu, pereini jau į kėta lygmeni, atsirond aibi vėitas numesti kuoki instrumėnta be baimis, ka sulys, bieda tik karts būn surasti anon kumbariūsi. Kai baigi darba dėina, prasyded užklasėni veikla, kas medėni vuonia pjausta, kas pamynkla kapiniems druož, vėsks po stuogu, laisvųju meninyku dėrbtuvis. Tarp tų drožlių ir lauža dūma visad kažkor stuov alaus bokals ar vyna taurie, tai kažkąp supaprastėn viskon. Nuori druožti skulptūra, bet žali supratėma netori, nu kuo pradieti, tai pradiek nu bakalioka. Vaikštą su grundininiu pjūklu aplink onžoula kaladi ir nedronsu pėrma pjūvi padaryti, bet ja nepadarysi, tai kap ir nieks nepavyks, išvėsa nieks, net nesugadynsi, tai vyna pusbutelkis ar alaus bokals yr dieva duovana tami reikali. Nereklamounu, bet tas reikals normaliuosi smegenysi, dara gera darba, aišku yr nukrypimu, bet kor anų nebūn.

Kai jau nams palend po kepuri, tai atein laiks ir longams. Kap trobuo atsirond veizuolą, tadu laiks tėn atnešti ir Prometiejaus duovana, ka šėldytu ir ramyntu. Ognis yr kažkou panaši į alkohuoli, kol tu anon valdą, ana tau neš šėluma ir jaukoma, bet, nedouk tu pundėivi, ana pabieg ar tava stabdžiu kaluodkis unt pabaiguos, tadu jo, gal ir nebsustuoti (bet apie tai vėliau). Mūsa Prometiejaus duovana bova gana saugi, norvegiška krosneli, sauguoji ton demuona, šėldydama mumis ir neleisdama anam plėsti tėn, kor nereik. Ta šėluma kažkąp pradieji mumis vadynti iš tuos vagonetis, kor jau tęp buvuom smagę insitaisi, nežiūront tų gražių foto tapetu ir Luckaus fuotkis unt duru, jauki šiluma nugalieji, mes persikraustiem į nauja truoba, kor įkurtuviem dar nekvepieji. Kažkuokis vietinis įkortovis vykdava kas vakara, aš, kolega suvirintuos ir užsakuova vėrtuom į kuoki tai trejybi, vėins kėta pradiejuom suprasti iš posi turbynkis apsisukėma. Gal net būtu laiks keisti tas senas patarlis api sujiesta pūda droskas į šion ton moderniesni, tou labiau, ka daug kas tuos droskas atsisakinie, tai tipo tadu eitu kalba api kartu sunauduota kanistra suojas ar sujiesta kėbira alyvuogiu.

Tas persikielėms iš vagonetis į nuliuova karkasini truoba nužodi dali egzuotikas, bo dab gavuos, ka tu dėrbi tėn, vakaruoji tėn ir dar mėigti darbi. Žuodž, dėrbuom iš numų jau tada, lėnkiem laika ir ne tik. Vagoneti dab betarnava tik kap vėrtuvi ir kuoks tai sandielis. Aišku, nieks nedraudi mūms iš tėn vaikščiuoti į darba, bet rudens pabunguos šalnas verti mumis pasirynkti Promėtiejaus nušvėista kelia. Ka nereiktu kiaura dėina kūrenti aukura norvegiškuo krosnelie, mūms į pagalba bova iškvėisti do santechniką, katrėi turieji priraityti gyvačiu po grindimis ir kažkąp sujungti anas su cėntriniu aukuru katilinie. Kai Prometies išdalėna ugni žmoniems, uns net mažiausi supratėma neturieji, kap anėi pradies anon išnauduoti. Aš jau nešneku api tus anuo anūkus, kor džynsu kišenie pastuovę nešiuojes fakela, tik vadėn zažigu. Tai kor jau anam girdieti api santechnikus, katrėi tik pardavėn dūšia velniou, bo kitęp būti negalieji, pavergs ogni ir vondini, privertėn šuokti pagal anų dūda. Pruotu nesuvuokiami dalyką, senuobis žmuonis sauguoji ogni nu vondens, o če dvė misterijas sugaudytas į krūva, kas pečiou, kas vomzdžiūsi ir darbounąs mūsu labou. Žuodž, anyms pavyka pažabuoti tas dvė stichijas, bet tadu Dzeusas anyms atsiūnti alkohuoli ir panašu, ka daugelis santechniku tuo vėituo nuleida ronkas. Kas yr normalu, če stėpras prakeiksmas "Kas pažabuos ogni su vondiniu, tas paskėns alkohuolie", nerondu dab orginala, bet apytikslę tęp uns i pasaki tada Olympa veranduo. Ja munim netikat, pažiekit į gaisrinykus, tėi irgi banda suvaldyti, bet per švėnta Florijuona su ugnim būket atsargesni, bo gal ir nedavažiouti.

Te neįsižeid tų profesiju atstuovą, katrėi suvalda, bet ne iš pėršta aš laužu, biški toru gyvenimiškas patirtėis ir Dzeusa prakeiksma paliestus žmuonis aš sutynku karts nu karta. Ton syki mumis aplonkėn santechniką, neatruodi paliesti prakeiksma, nuors kaimynūsi gyvenunčiam Ontaniou anėi nepatėka. Ton anuo frazi "Tėi batvinę či jūms pridarys" aš ir po šia dėina nauduoju, kai konteksts leid. Nu bet nieka, tėi "batvinę" suraiti vomzdžius, sujūngi su cėntriniu aukuru ir dar, Dzeusou unt pykčiaus, į vondini antifryza koncentrata pripumpava, nu če tuoks jau sakyč smūgis žemiau joustas, nu davai, pabundyk užšaldyti. Tipo, kas če visų stipriausis?

Vėsks, mes turiejuom normali pėrti, kor kuožna žėimuos vakara, ja neprasidarą lungų, nuorąs šalta alaus ar Margaritu (nu tų, kur dideliesi tauriesi su laimu). Api nakvyni vagonetie nebegalieji būti net kalbuos, brrr, tėn nebent galiejuom apgyvendynti snėiga žmuogu, ja būtu užklydis į Rusinų apylinkes. Nuors sklėda kalbas, ka uns susymeti su "Snaigis" vyr. buhalteri ir emigrava į Baltarusiji.

Kai trobuo, katron statę daugiau negu nu pamatų (bo dar ir griuoviem), pradedi daryti apdaila ir kažkor horizonti pamatą finiša, pasidara biški liūdna. Ne tai, ka nuori dėrbti či dar, tiesiog supronti, ka tas etaps jau baigąs ir kuo gera, linksmiausis laiks jau bova ir dirbtiną anuo nebier prasmies kartuoti, bo vėsks kas gera, dažniausę atein netikietą ir neplanoutą, bent jau mon. Dar vėins netikėtoms bova, ka iš rudeni Kretinguos suodūsi privogtų obuolių išrūga nerealus sidras. Ir kai Rusinų kaimi speigs pradieji nešti snėiga pusnis palei duris, aš buvau gan ramus: ja mūms nepavyktu dasimošti iki civilizacijis - tuo priežastis bova 20 lytru kegs puikiausi kada nuors mona ragauta sidra. Jo, tai bova dar tąs laikąs, kai būdava žėimas. Rytmetie bova gera monkšta, kol dasikasiem iš karkasini iki vagonetis, kor bova pagrindinis mūsa maista sandielis. Pavyka - reišk gyvensma, jau nekalbont api sidra trobuo. Pūga siutieji gal tris paras, snėiga gavuom tėik, ka Veiviržienu grederis nuleida pluovus ir mes likuom tokėi, kap ir neliečiamieji, užpustytuo umžinatėlsi Skuomanta sodybuo. Be darba nebuvuom, kurenuom aukura, klijavuom plytelis, kluojuom gryndis. Tik nutėka tuoki bieda, ka eilini syki leidontėis sidra, kegiugs smagę nušnypšti, kas išvertus į žmonių kalba reiški, basta, finita la comedia. Kas yr siurbčiojėn iš bačkelas, tas muni supras, kuoks nemaluonus yr tas garsas ausę, per pati darbų įkaršti. Susisėikiem su žemynu (tai yr su darbdaviu), pranešiem api krizini situaciji, gavuom patvėrtinėma, ka link mūsu iš Veiviržienu pajudieji Kyroviecas ir už puoras valundų mumis išlaivyns. Laukiem, tikiejuom. Įšejėn į lauka motuora gaudesi lyg ir girdiejuom, bet iki mūsa nieks neprasibruovi. Klijavuom toliau plytkas, viskon pabaigiem, jau ir varžtu pritrūkom grindyms sokti, api sidra aš net nešneku. Kyrovieca kėimi nesimati. Raportavuom viel į žemyna api nepaprastuoji padieti, darbdavys praneši, ka keturi kylą iki plėnta yr totalę užpustyti, o seniūnėjis Staliniecas, katras galietom mumis išlaivynti, atrėidies tik kėta dėina. Kadandi dėrbti neblabą kon beturiejuom, o dar ta tošti bačka, bova prijymts sprendėms nuklampuoti tus keturius kylus iki keli, kor mūsa lauks darbdavys su galyngu Nissan Petruliu, katras irgi pasiruodi bejiegis prieš Dzeusa pykti.

Kuprėnis unt pečių, keporis unt ausų ir mes išklampuojuom į kelia. Dideliam mūsa nustebimou, atlidys kor bova prieš puora dėinų ir paskiau užpoulis šaltis, padari tuoki plota unt snėiga, ka mes pasijautiem kap Jėzus su Kristumi. Mes išdidžę žingsniavuom pavyršiumi, tik retkartęs prasmegdami  iki kiaušiniu linijas, bet, greit išsikapstėns, judiejuom toliau. Kažkor iš apačiuos per apšalusius longus su nuostaba į mumis žiūrieji Natašas šeima it Buriatu vaikai, kap mes nušvitėn ir palingviejėn nu sidra skruodam virš pusnų. Dar už puskilometri tuoks pat nustebis per longa į mumis žiūrieji Vacluovs. Galieji būti, ka per pageidavima koncerta tada gruoji tas šit gabals. Mes ėjuom supustytu alpiu viršūniem link šėlta Nissan Petruliaus, palikėn sušalusi vagoneti ir gerą užkačigarynta karkasini nama, katrami belėka damošti keleta nuobodžių finaliniu štrichu ir kor palikuom tošti kega, kami prieš tai gyvena dievišką skanus sidras, padaryts iš tų pačių vobulų, per katrus mumis išvari iš ruojaus. O mes, nabagą, anuo ėlgamies ir ėiškuom, kas kąp išmanuom.