Sound of silence

Vėinuos dalėis pjesi. Pilną paruošta vaidinimou aliniesi ir viešuosiuosi maitinima įstaiguosi.

Reikies:
2 vnt plikiu
2 vnt ryžiku
2 vnt joudesni gymi mergelku
vėina Afroamerikiečiaus
100 gr šafrana
0,5kg turmerica

Vėsus kėtus personažus gal vaidynti, bet kas.

— Dab mona eilie pajymti alaus, — pasaki Saimuons Garfūnkeliou ir su tuščęs bokaląs nusvirduliava link bara.

Tėn bova šiuoki tuoki eilie, bo Sinuonėms niekąp negalieji susitarti su Antuonimu, kon anėi gers ir šinkuorius pasimetis laiki ronkas unt krana, laukdams galutėni sprėndėma, Stouts ar lageris? Gruoji tyngus bliuzas, tik Saimuons nesuprata iš kor sklynd garsas, salis gali susikabinėn lyngava Beckeris su Navratiluova. Kėik toliau už anų kampi uns pamati unt taburietis su gitara įsitaisiusi Colemana B.B. The sky is crying, — šlebežiava Garis.

Laukdams kol pasibaigs gynčas pri bara, uns akėis krašteliu stebieji Garfūnkeli, mati kap tas pajiemi nu gretima stalioka, kažkieno palikta alternatyviuos muzikas žurnala, nuojauta šnibždieji ka nieka gera nebūs iš anų susitikėma. Daug alaus nubiega nu paskutini anų pasiruodima kartu unt scenas, tėisa anam karts pavykdava prisikalbynti Arti kelyms bėndryms pasiruodimams, bet rymta susijungėma, anyms tęp ir nepavyka išspausti. Šindėinas vakars bova eilinis Pola bandėms išsiaiškynti kodiel ta jouda katie perbiega anyms skersą kelia ir kon uns turietu padaryti ka atgaivynti senus jausmus.

Pagaliau pri bara Sinuonėms su Antuonimu rada kompromisa ir pasijiemėn do po šymta degtėnis, nušliauži į salis gala, kor tou muomentu Colemans padiejis gitara užsirūki, o Beckeriou su Martina neblėka nieka kėta kap tik prisiesti sobinis.

— Mon kap visumet, pėlk tuo stipresniaus , o Arčiou tuo su vyšniu skuoniu, uns miegies paexperimentouti.

— Kap prostata? — noriedams užpėldyti nemaluoni tyla kol pyli alu, — klaustelieji šinkuorius

— Jau geriau, susitvarki, nesliepdams susierzinėma, greitakalbi,- atsaki Saimuons. Pykti kap ir nebova dėl kuo, bo pats praeita syki geruoką padauginis stipruoliaus, po eiliniu nesėkmyngu derybu, skūndies tam pačiam šinkuoriou ka vėskas šūdiną, pradedont gliutena netoleravimu, baigont prostata. Susierzinėma šinkuorius net nepastebieji, bo tou muomentu uns meti pėkta žvilgsni į rūkonti Colemana. Tas supratis užuomina, sprėigi į kampa žaižaroujynti byčiuoka ir tyngę pajiemis gitara, brūkštelieji per stygas. Pėrmi akuordą pasiruodi gan melodyngi ir pri gretima stalioka pradieji linksieti Navratiluovas galva arba Beckeriaus.

— Gal jūs kuoki vakara abodu sugruotumet,- lyg tarp kėtka,- paklausi šinkuorius padoudams šaltus putuotus bokalus. O tai tas negr, či greit vėsus išrukys, jau lunkytoję skūndąs. Sakau, ka spec efektą, tipo,- a kon daugiau gali sakyti? — tai y Afroamerikietis, — greit pasitaisi Šinkuorius, — pamatis kėik nustebusi pašnekuova veida.

— Aš tai su mielu nuoru, — atsaki Saimuons, — tik ka Artis laužuos, saka ka mūsa stilius pasena, klausa pastuove indi, alternatyva visuoki, tai vuo ir šiūvakar diel tuo patėis susitikuom.

— Nu tai sėkmies, — tarstelieji barmenas ir pamatis pro vėrtuvis longieli iškištas dvė torielkas su patiekaląs, greit pačiopis anas , šūktelieji, — kienuo Chicken Raita?

— Mūsa! — atsilėipi Sinuonėms.

— Nea! — pasigėrda Antuonima balsas, — aš raituos nejiesu, padaryket mon paprasta, pieščia, — raituos aš neužsakiniejau, — doukit piesčia?

Barmens supratis ka gynčas biški užtroks, sukėša liekštis atgal į vėrtuvis lungieli ir paprašis palaikyti šiltą, insipyli sau bokala stipręsni ir įjungi laukėma rėžėma.

— Kon raša? — padiejis bokala Garfūnkeliou priš nuosi, — klaustelieji Saimuons.

— Tai šion bei ton, api nauja alternatyvu skombesi, — sumurmieji tas, ir pajota panašu jausma, kai draugi anon bova užtėkusi sklaidonti porna žurnala su grąžęs, jaunąs kūnąs ir uždavi ton pati klausima.

— Kudiel tu mon tęp darą? — liūdnuomis akimis paklausi Saimuons.

— Kon darau?

— Vo ton ir darą, metis žvigni į alternatyviuos muzikas žurnala, — piktą pasaki Saimuons, — kudiel mes negalem būti kap vėsas puoras, sulaukti ramiuos senatvis, gruoti iki pabaiguos mūsa sukortas dainas.

— Kap kuokis dar puoras? — mažumeli nustebis pratari Garfūnkelis.

— Nu, kad ir kap Sonny su Cher, — mestelieji Saimuons.

— Nu tai gal anėi biški kituoki puora, o plius dar ir vaikų turieji, jau visą nustebis, — atkėrta Garfūnkelis.

— O mes net nebandie, — leptelieji Saimuons.

— Kuo nebandiem?

— Vaikų turieti.

— Nepradiek iš nauja tuos nesamuonis, — o tava žinę, Cher su Bonno net ir turiedami vaikų išsiskyri, — ir iš vėsa ja gerą pamenu, tai Bonno trėnkies su slidiem i miedi ir užsimoša, — vo tau ir puora, triumfoudams, — pasaki Garfūnkelis.

— Ja tau būs lėngviau, galiu ir aš, — jau beveik ašaruodams, — pasaki Saimuons.

— Kon gali?

— Trėnktėis į miedi!

— Įkuoki dar miedi?

— Į ton pati kur Šumacheris su Bonno trėnkies, jau isterišką, — surėka Saimuons.

— Iš kor tu ištraukę, ka anėi trėnkies į ton pati miedi? — pasidomava Garfūnkelis.

— Per radija saki, — kažkąp neužtikrintą, — mestelieji Saimuons.

— Melagis melava, per tėlta važiava, tiltielis sugriova, melagis pražova, — užtrauki Garfūnkelis.

Alinie visi pritėla, bo Colemans kap tik bova prisidegis nauja cigarioka ir Arta pašaipi daina atkreipi visų lunkytuoju diemesi.

— Kudiel tu lygini Šumacheri su Bonno, uns gi nevykielis sąvižudis, — žiek kėik metu uns bandi užsimošti su tou bolidu ir nieka, tada tieškies į miedi su slidiem ir vistėik nieka, tik prisitrėnki, o Bonno kai pyli tai iš pėrma karta un vėitas, — piktą susaki Garfūnkelis

Saimuons jau bova bepradedonts kontraargomentouti, kap in alodi įlieki kuoks tai perbalis veikies jouda eiluti ir tieškis kreditini unt bara, šūktelieji

— Visyms alaus!

— Revoluta nejemam, — ramę pasaki šinkuorius.

Tada tas pasimoistis pažieri variuoku iš kišenis ir pasijiemis 0,3 alaus nuslynka į dūmus, arba spec efektus, katrėi tou metu pasitarnava anam kap uždanga, pasliepti nuraudusi veida.

— Kas či tuoks bova? — paklausi Saimuons.

— Binkis, — atsaki Garfūnkelis.

— Kazys?, — dar pasitikslėna Saimuons

— Tas pats.

— Gal kas nuorit Chicken Raita? — kol tėi do išsiaiškyns, garsę unt vėsuos alėnis, — šūktelieji šinkuorius.

Sinuonėms su Antuonimu bova kun tik pakartuojėn degtėnis ir vis dar įnirtyngą diskutava, raita ar pieščia.

— Aš pajymsu, įrašyk į mona sąskaita, — pūsdams dūma pasaki Colemans.

— Ar abėdvi, neapsirysi? — pašaipę klaustelieji šinkuorius.

— Vėina nunešk Binkiou, žiek kuoks perbalis, — kikendams pasaki Colemans.

— Čė rasistiniams bajeriams ne vėita, — piktą diebtelieji šinkuorius, atidavis patiekalus ir su patenkyna fizionuomija pasisoka į Saimuona.

— O kon jau aš či tuokia pasakiau? — lyg ir teisindamuos pasaki Colemans, — žiek kap šveit nabags ir viel sukrizena.

Kėik aprėmis Saimuons viel bandi atgaivyntu numėrusius dueta jausmus. Panašu ka pagrindinis nesutarėms tarp anų prasidieji dar 1964tąs, kai uns pareiški supratis ka tyla skomb garsi, o Garfūnkelis supratą atbulą, ka garsas tyluo. Nežiūront į nesutarimus anėi dar šešis metus tėmpi kartu džiugindami klausytuojus sava geriausiu šlageriu .

— Kartuojam tuo patėis, padiejis toščius bokalus,unt bara— pasaki Garfūnkelis.

— Gal i tau tuo stipręsni inpėlti, kon či mūčyjysi su tou myžvundiniu, — mandagę pasiūli šinkuorius

— To ir mėrusi įkalbietumi, pėlk, — sutėka Garfūnkelis.

— Tai gal ir sugruotumet kada pas mumi su Saimuonu, vėituo Colemana, bo tas joudšss, nu tas afroamerikietis jau če vėsus užknėsa, gadėn uora ir aiškėn ka spec efektą arba nutaisis nekalta veida, vert kalti unt Binkiaus,- pasibiedavuoji šinkuorius.

— Net nežinau, mūms su Saimuonu sūnku būti kartu, pernelyg jau mes skirtyngi.

— O jeigu viskas yra ne taip, ir tu pasauli regi atvirkščiai? — baigdams krumtyti Chicken Raita, — prabėla Binkis.

Kon če kliediji? — piktą nutrauki anon šinkuorius.

— Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse,
ką apie tylą žinome mes? — toliau puostringava Binkis.

Colemans pajiemis gitara pradieji brazdynti visą paduorius akuordus. Binkis maties pagauts įkvėpėma vari kap iš natų:

— Galbūt ne šviesos žiba tamsoj, o tamsa jose,
kiek dar nedaug suprantame mes.

Garfūnkelis lietąs žingsnęs susimastis neši bokalus link sava stalioka. Gal tai aš klydau, — galvuoji uns.

— Arči,atleisk mon, aš buvau neteisus dėl tyluos, — jausmyngą prabėla Saimuons ir bandi pabučiouti Garfūnkeli.

— Baik Puoli tas nesamuonis, o be tuo tau smėrd iš burnuos, pasaki Garfūnkelis ir iš karta pasigailieji ton pasakis. Saimuons vėsas nuraudis pouli kišenie ieškuoti mietiniu pastiliu.

Binkis toliau vari kap užsukts o Colemans poikę akompanava, žuodę ir muzika susilieji i vėina vieni.

Žiūri aplink — viskas tvarkoj,
O ar žinai, kas bus rytoj?
O jei pasaulis apsivers,
Kitom akim žiūrėti privers?

Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse,
Ką apie tylą žinome mes?
Galbūt ne šviesos žibės tamsoj, o tamsa jose,
Kiek dar nedaug suprantame mes.

Taikuos ir ramybis atmosfera pasklėda po vėsus alėnis kampelius, Beckeris su Navratiluova viel susikabinėn lingava į takta, Sinuonėms su Antuonimus nustuoji gynčitėis ir ateji pri bara dar degtėnis. Pro vėrtuvis lungieli žiūrieji dvė puoras indišku akių su raudonąs taikinęs unt kaktų, vėina bova Zita, kėta Gita, bet nieks dorą nežinuoji katra yr katra. Garfūnkelis pajiemi Saimuona už ronkas ir nusišypsuoji. Vėina puora indišku akių su taikiniu unt kaktuos, galieji būti Zita arba ne, nebiškėntusi išbiega į sali ir pradieji barstyti šafrana purkas unt Saimuona ir Garfūnkeliaus plikiu. Šinkuorius dar bandi anon stabdyti, grąsyndams išskaityti iš alguos, bet vėskas bova veltou, visuotini ekstazi bova pakėlusi iki aukščiause lyge, jau, jau turieji būti kulminacija, kai į alėni įejusis dvė uniformoutas damas surėka nesavu balsu, — Stabduom ton bardaka!

— Kuoki dar bardaka? — nutėlus muziką paklausi Antuonėms, — kuokis problemas, uogeles? Ir staigę pasisokis į šinkuoriu užsaki puora Cubalėbriu, damuoms.

— Tai, ka mes tarnybuo dabą, negalem, — kažkąp neįtikinamą bandi atsikalbinieti tuos.

— Mes tai vo su bratkiu pastuovę tarnybuo ir nieka,- beje aš Antuonėms, — o tas šit mona brolatis Sinuonėms.

— O aš tai Latga būsu, — o če mona sesou Agata, — kėik nuraudusi pratari ta.

—Nu tai už pažynti, — pasaki Šinkuorius statydams Cubalėbri tauris unt bara.

— Mes či matuot gavuom Anuonima skambuti ka Colemans su Binkiu nelegali muzika vara, tai turiejuom reagouti, — susinepatuoginusi pasaki Agata.

— Wow, kas per vieję, geruoką nustebis, — pasaki Antuonėms, — mūsa tievs Anuonėms jau metą kap po veliena gol, ons tėkrą negalieji jūms skombynti, čė kažkas netęp.

— Užuojauta, — tyliu balsu pasaki Agata arčiau anuos stoviejusiam Sinuonimou.

— Nieka tuokia, — atatari tas.

— Prieš ateidams čė mačiau Mamontuova aplink longus besitrinonti, — pasaki Binkis.

Tada visų akis nukrypa į aprasuojusius alėnis longus. Kuoks tai siluets pasišiaušusęs plaukąs, staigę atsitrauki nu longa ir pradieji biegti tolyn gatvi.

— Niekšas,dar mūsa mėrusiu tievu prisistatinie, — pyka Antuonėms.

Salis gali suskomba pažystami akuordą, visi sužiora į Colemana, bet tas vėituo gitaras ronkuo laiki bokala ir kvailą šypsuojuos. Pasiruoda stygas vėrpina Saimuons, o kitami salis kampi pasigėrda nepakartuojams Garfūnkeliaus vokals:

— Hello darkness, my old friend
I’ve come to talk with you again
Because a vision softly creeping
Left its seeds while I was sleeping
And the vision that was planted in my brain
Still remains
Within the sound of silence

Po tuo posmeliaus, stebuklynga alėnis taikuos atmosfera grįža viel, šinkuorius braukdams ašara pyli visyms alaus veltou, seseris Latga su Agata, ištoštinuses Cubalėbri tauris sukuos šuokiu sukurie su bruolęs. Zita ir Gita išbarčiusis šafrana purkas, daba švaisties turmeriku. Martina Navratiluova pakėbusi Beckeriou unt kakla, kažkon švelnę kuždieji in ausi, nuors galieji būti ir atvirkštę, bo vis tėik anų nieks neskėra, kap ir Zitas su Gita. Binkis aplėpis turmeriku, bandi įdieti Colemanou į kišeni Revolut korteli, bet tas tik porti galva ir ruodi baltus dontis.

Kažkuokiu muomentu Viešpats arba Šalts Alus apšvėiti Šinkuoriaus pruota ir tas praneši ka alėni užsidara ir anam jau laiks tvarkytėis. Visų bėndru sutarimu, linksmybis bova nutarta perkelti į kėta vėita.

— Varuom pas mona pusbratki Šumacheri, — sušoka Beckeris, o gal ir Navratiluova. Pasiūlėms vienbalsę bova prijymts.

— O kor uns gyven? — paklausi Zita arba Gita.

— Kuomuo, — atsaki Beckeris arba Navratiluova

— O, tai če visą netuoli, — pasaki Saimuons su Garfūnkeliu.

— let’s go, — užbaubi Colemans.

Visi išvėrta į gatvi,

Šinkuorius nuleida žaliūzis.

The End.