-Bova beruods untradienis,- tęp dažniausę Vacioks pradiedava sava istuorijas, nežinau kudiel , bet anam bova begala svarbu prieš pradedont puorinti kuoki atsiminėma, užakcentouti metus mienesi, savaitis dėina ir paruos laika. Karts jau net pavargdavą laukti istuorijas pradžiuos, bo uns varydava tuoki pašnekesi pats su savėm, gal net gynča, ar tai galieji būti lapkritie untradieni, ar spalie trečiadieni?
Vacioks bovą laisvą somduoms visų galų meistras, su katrou moni sūvedi likėms šiuo omžiaus pradžiuo, bandont susirėnsti kuoki tai bakūži, katruo dab siediedams ir dieliuoju tuos istuorijas reminiscėcijas. Kuožna miela vakara pagal mūsa susitarėma vagonetie, kor mes ir gyvenuom tou kartu, pri vakarienis, katron aš gamyndavau, anam būdava patiekiama mažileli arba dar gan dažną vadėnama “mierzavki “ rugiaus sūnkas. Aš karts irgi priglausdavau pri lūpas iš mandagoma, bo Vaciukou bovą labai svarbu susveikynti ir pasakyti frazi, į jumis. Įpusiejus ritualou visų galų meistrou atsiverdava atmintėis failą ir vagonetie pasklėsdava įvairiausis istuorijas api luobius rastus aront dėrva, api išgertus žmonuos vaistus (samaguona su kurklęs), kaima muštynis, durnaruopiu puoveiki,pasivažiniejima staliniecu ėiškont kaimi samaguona ir visi tėi pasakuojimą, būdava su tiksliuom datuom. Tik kap jau ir miniejau unkščiau, tas karts užtrokdava, bo bandydams dasikapstyti kuoki tikslę dėina įvyka kuoks tai nutikėms, gan dažną Vacioks peršuokdava unt kituos istuorijas, bo anuos būdava sūrištas panašiu laiku.
Beruods pasakuojėms bova api kuoki prasta bulbiu derliu ir bandont nustatyti tikslius metus, teka prisimynti visai kėta istuorija, pasiruoda tas šūdėns derlius bova tąs patęs metąs kap Alsiedžiūsi (iš kor Vacioks kilėma) milicininką sujiemi žydšaudi Abraiti. Tas fakts galutiną padieji nustatyti metus, dar bova prisimynta ka atvažiava bene trys mašinas, must iš Telšių ir suareštava ton Abraiti. Prieš pereidams pri bulbiu istuorijas viel, Vacioks dar pasaki ka tas Abraitis nedaug tebova nušuovis, tų žydų, tik trisdešimt šešius. Mon daug kas užsimėršą iš tuo pasakuokima, metą, mienou, dėina, bo tai bova tikslę nustatyta, bet frazi “nedaug, tik trisdešimt šešius” mon ir šindėn tebeskomb galvuo.
Kėik žinau uns su žmuona neturieji vaikų, po savis nieka nepalėka, bet mon kažkąp nedoud ramybis supratėms ka tarp mona pažystamu žmonių daug kas galieji turieti tieva su tuokiu puožiuriu, tik trisdešimt šešius. Nežinau kap kituos šeimuos, bet pas muni žydų žudyniu reikalą bova gan dažną aptariniejemi ir mon turbūt nu kokių dešimtėis metu tai nebova juoki paslaptis. Kadangi mona buočius su baba gyvena Rainiūsi, tai kažkąp ne sava nuoru tapa visų tėn bovusiu žudyniu liudininkąs, tėik žydu, tėik Rainių kunkinių. Gal ta istuorija ka iš po lavuonu kalna išlyndusi jauna mergeli atbiega pri artimiausis trobuos, katra ir papouli būti mona senieliu ir pasipraši pagalbas, ir ka tėn ana bova slepama, kol kaimyns pijuoks neužmati ka ta gal būti žydelka, ir pradieji gosdynti ka praneš valdžią, Gal ta kėta istuoriji, ka mona buočius smalsoma ar dar kuoki velnia vedams, vėins iš pirmūju eji apveizieti ton vėita kor nesuvuokiamu žiauromu bova nukunkynti “tik septyndešymmt trys” nekalti žmuonis, tarp katrų bova anuo draugs. Gal dar pradinies klasies perskaityts, puogrindie išleists leidinys api Rainių žudynis, padieji mon susivuokti, ka yr daug dalyku sūnkę pruotu suvuokiamu ir ka gyvenimi reiks nauduoti sava smegenėni, o ne nauduotėis kažkienuo patogęs paruoštukąs, kon labą dažną pastebu daront daugybi žmonių. Keistuoką bova vaikščiuoti į mokykla, į mela imperija su visuom tuom žiniuom, niekam negaliedams prasitarti api plėka karaliu, bet po biški pradiedams atrasti sarkazma, katras sprėndi daug dalyku unt karta.
Ar tas Vacioka pasakėms tik trisdešimt šešius bova sarkazmas ar kuoks tai kvails abejingoms viskam, mon dab sūnku atsakyti. Gal tai kažkuoks gyvulišks, nezgrabus joukielis, istuorijas presa suluošynta žmogaus, katruo irgi nelabą gali smerkti, kon dab su tuokiu pasimiegavimu dara abėdvi barikadu posis, nesugebontis iškėšti galvuos aukščiau apkasų. Žinau tik vėina ka ton istuorija api tik trisdešimt šešius, viel gal išgėrsti mūsa vaiką ar anūką, ja tik anyms pavyks išgyventi ton nauja miesmali, katron mes galem pradieti, ja ir toliau siediesma apkasūsi.
Vacioks jau gera dešymtmeti umžinūsi medžiuoklis pluotūsi, kas tėn žėna, gal sutėka uns kon iš tų trisdešimt šešių, pats uns irgi papouli į sąraša, tik kituoki, užvadėnimu Černuobilis, reiks kada papuorynti ton anuo story.