Bova 1982 vasaras pabonga, pasaulie, kap visad, bova karšta, Argentina kariava su Britaniji dėl Folklanda salų, Palestinuo tujaus tujaus turieji būti išžudyti 3,5 tūkstonti civiliu, tarybu Lietuva, kap visad, stabilę eji socialistini vystimuosi keliu. Aš unkstyva sekmadieni rytmeti Telšių didžiajami torgou (bo yr da ir mažasis, buobtorgiu vadinams) pardaviniejau gyva viežli, tuoki nelab dydeli, dounas kepalioka dydžiaus, katron mon tievs unkstyva tų pačių metu pavasari bova nupėrkis Klaipieduo nu kacapišką šnekonti ale jūreiviaus už cielus pėnkis rublius.
Ton saulieta sekmadieni stoviejau pri torgaus įejėma vartu, ronkuo laikydams sava augyntini, katron tou muomentu buvau įvertėnis vėsu dešymt rubliu. Ka vėžlys pabronga per posi, nebova nieka keista: reik įskaičiouti amortizacinis išlaidas, maitinima ir pastuovu šūdu ronkiojima po vėsa truoba cielus tris mienesius, o gal ir ilgiau, kas jau dab ir beatmyns. Aš net nebepamenu, kap anon pakrištijau (gal Šūdžiumi), bet poikę atmenu, ka leisdavau anam ropinieti po kombarius ir žinuojau vėsas anuo vėitelis, kor uns galiedava pasisliepti. Lauki anam specialę sukaltam gardi saugę nebova, bo uns kieli susidomiejima kaimynu šunyms, katinams ir vietiniems varnuoms, tudiel didžiuoji sava gyvenima dali pas muni uns praleisdava trobuo, kor aš anam bandydavau suteikti šiokiuos tokiuos laisvis. Maitinuos uns paprastą: douna, būlka ir kiaulpėinis, atetia - vondou iš krana. Nežinau, ar del maista raciouna, ar dar kuoki velni, bet tuštindavuos uns atsakuntę: kor tik beropuos, iš sava paskuos palėkdava žymis, pagal katras aš dažną, kap rymts pėdsekys, anon ir surasdavau. Tas pastuovus anuo traidaliuojėms bova daknėsis visus numiškius, įskaitont ir muni pati. Bo ir šęp uns mon pakirieji, tau čė ne šou ar katėns, su katrou gali ir pasišnekieti ir pažaisti, o če kažkuos gyvis, katras dažną tūna sava kiauti ir visišką į tavi neregoun. Po kažkelynta konflikta su tėvąs, kudiel aš nevalau sava viežliaus šūdu, bova prijymts sprindėms atsikratyti anou, humanišką - tai yr pardouti.
Pri torgaus vartu kėla šiuoks tuoks sujudėms. Ne tai, ka visi norieji anon pėrkti, bet paveizieti ir pačiupinieti norinčių netrūka, kas žiūront iš reklaminis posis, bova dydelis pliusas. Pastuovę girdiedavau, kap kažkas klausdava, "kor tas berniuks su viežliu" ar "vuo tėn, veiziek, vaks viežli pardoud". Plans bova pardouti, tudiel ramę puorinau interesantams, kuoks smagus ir draugišks yr mona vėžlys, o į klausima, kudiel pardoudu, kažkon mykiau, ka išsikraustuom ir mama su teti lėipi pardouti. Vėina muotriškeli bova jau rimtą pakėbusi unt mona viežliaus, nueidava pareidava, glostinieji kiauta ir paklausi:
-A nęšik?
Aš, kap išmanydams, pouliau aiškynti, kokėi maži mizerijis yr anuo šuduką. Viskon ton girdiejis vėžlys pademonstrava sava pardavėma priežasti: vėsu gruožiu, atsakuntę trystelieji sava pusryčius unt dar visą naujų dvijuom išmieruom didesnių (nu unt įšaugėma) mona baltų spuortbačiu, pėrktų Telšių spuorta prekiesi pri Tolpis ar tik ne už tris rublius. Situaciji bova šūdina, tėkra ta žuodi prasmi, žmuonis aplynkou pradieji žvėngti, kap Lipskiaus kumelę, vo mona veida degėna rauduonis. Supratis, ka su šūdu unt balta spuortbačiaus aš viežli nepardousu, jėmiaus veiksmų: su kėtuos kuojas padu užlipau unt dvijuom išmieruom didesnii snėiga baltoma viršutėnis spuortbati dalėis ir ištryniau ton šūda plačiau, nu maždau porvs če. Jouks dar ilgą netėla, bet kap ir vėsks gyvenimi, tęp ir torgaus praeivę pasikeiti, nueji ir viel vėsks stuoji į sava viežis. Mona potenciali pirkieji kažkor prapouli po viežliau šūdina reveransa. Tėisa, po gera pusvalondi ana sugrįža ir kap niekor nieka pasiūli mon pėnkis rublius už ton šūdžiu. Aš, kap tėkras komersants, nepasimečiau, bo priš metus buobturgie jau buvau pardavuojis bijūnus iš sava darželiaus, atsakiau, ka be devynių neatidousu. Sandieri patvėrtinuom abijuoms pusiems sutarus dėl aštounių rubliu. Ejau per torgu su pinigąs kišenie ir šūdu išmozuotu dvijuom išmieruom didesniu spuortbačiu, ėiškuodam tieva, ir galvuojau, kuoks šūdėns yr komersanta darbs. Tada dar nežinuojau, kou nuoru būti užaugis, kap ir dabą.
Dažniausę žmuonis, rašydami tuokis blienius, pabaiguo pritemp viskon ton pri kokiuos tai moralis. Ne išymtis ir aš, nu tipo tada aš ir supratau..... Eidams per torgu, aš supratau, ka mona mels bova tuoks kap ir būtėns, bo komercijuo tuokis taisyklis: nuori gyventi, ręk mokieti suktėis, kap saki gipsinis medvaržtis tricuolę sulynkusę vinę. Pėrkdams rūkyta žuvi, niekad neklausinieju ar šviežia, tiesiog paoustau - ja ne smėrd, reišk švieži. Komercijuo kėtas taisyklis - ręk mokieti suktėis.