Blogiausia kas gal nutėkti keliautojou , žinuoti ka žemi yr apvali, tada tava keliuoni višišką prarond tėksla, tu pasidarą kap Džiungalijas žiurkiens tami ratuki. Nežiūront i ton ka mažumeli pažystu Kopernika su Galiliejumi, aš širdie slaptą tėku ka mūsu žemi yr tiesiuog papluotielis unt trijų banginiu nugaruos. Kai vaikystie šuokdavau už kuoki tai samochuoda vaira ir pasileisdavau iš Telšių skruosti i vakarus visad būdava kelia gals, ar tai Švėntuojuo, ar tai pasaule krašts, visor atsimušdavau i vondini, katras jau kap ir paaiškindava ka tėkslas pasėikts, tik banginiu nesimata, mėigt matyt dabą. Lygę tas pats tėkslas yr išvažiavus iš Čikagas i Buostuona, New Orleans ar i ton Los Angeles, vundou, nu ir tėi banginę dar biški.
Tas pėrms susitikėms su dydeliu vondiniu gal ir nuvėlti, kap mūms ir nutėka, o ruošimies juk, sustuojien kolonelie išmetiem vėsa tošti tara, kitąp sakont pravaliem dūšia ir pirmyn link bangų. Nenuoru sumelouti, bo prabiega biški laika, bet mūsu pėrms pamatyts dydelis prūds nebova North Pacific Ocean, mes pamatiem kuoki tai Sant Diego įlanka, katron gan ilgą laikiem okeanu, pakol geruoką pastudijavėn senuobinius Magelana žemielapius supratuom ka mūms įkėša lieli. Įžeidėma prijiemiem ramę, nu nepamatiem, bet unkščiau minieta keliautuoji ronkraštę ruodi kam mes jau beveik unt bunguos.
Dar tėi ronkroštę ruodi ka Mexico, tai kap Latvija nu Mažeikiu. Mai šunis tus vondinius, bet tėn juk Margaritas, Chikitas ir Burritas, per vėsus mona matytus fylmus bičą apvuogėn banka vara būtent tėn ir šeip frazi “dynkstam iš či” mon asociounas su Meksika. Nebuvuom mes banka apvuogėn(tou metu), bet šuokuom i pėnkta greitkeli ir kažkudiel pasileiduom dar žemyn, nuors poikę žinuojuom ka grįžti iš kaimyninis šalėis be žalių kuortu kaladis gal būti komplikoutą. Jau leidontėis i pakalni kelia žėnklą su bieguntęs meksikąs per greitkeli padari įspudi mūsu paxmielinguoms galvuoms, bet kai pamatiem užraša ka “last Exit” o tėn jau konkistaduorą, kažkąp supratuom ka knygas ir fylmą yra vėina o realus gyvenėms yr kėtkas. Žuodž Keruaks nuvažiava tėisę, o mes kėrtuom i ton paskutini exita ir patraukiem vielek ieškuoti tuo west coast.
Žmuonis gyvenontis pajūrie nedous sumelouti, ka nier tęp svarbu kuožna dėina nueiti iki tuos jūras, kap jausti ka ta jūra yr per žyngsni nu tavis. Mes irgi jautiem ka vundenyns su tąs banginęs yr čė pat ir tudiel labą nesidraskiem, prakėrtėn Sant Diego ir nepamatėn tuo išgėrta ir aprašyta vundenyna. Aš nepamenu katruo vėituo mes pagaliau dasimušuom iki tuo didžiuoji vundens, bet aš kuo puikiausę prisymenu koloneli kor mes pėrkuom kefyrini butelka “Californian Cabernet Sauvignon”, matyt ka myntis patis susdieliuo svarbiausius prioritetus. Mon net pasiruodi ka kasininki pardavusi mon ton kefyrini yr ragana ir viskon api moni žėna ir netgi žėna ka aš toru nesutarimu su Galileo Galiliejumi.
Cabernet bova tai kuo reikieji mūsa išdžiūvusiom gerkliem, normalizavuos psichika ir mes viel pasijutuom keliautuojęs. Kryptis bova aiški, reik pažieti kas tas Los Angels, aš tou muomentu nepažinuojau dar daugybis miestu tokių kap Molietą, Ignalina, Visagėns, bet tas angels bova arčiausę. Kadangi su kolega api ton miesta žinuojuom tik iš fylmu ir tv, tai nusprėndiem nepasišūdynti ir prisistatyti anam kap priklausa. Žuodž jiemiem kuoki tai pakelies moteli bo jau smirdiejuom kap šešką po trijų dėinų epopiejas mašinuo. Karšts dušas ir dar Sauvignon kažkąp viel mumis atverti i tus bebaimius keliautuojus, katrėi ryt tor pajymti Holivuda. Krituom švarus i nelabą skalbta moteliaus patalyni ir užmiguom rymtų keliautuoju mėigu, katrėi ryt bandys laimi Santa Monicas pliaži.